Kelionė prasideda namuose

Gintaro mitologija: nuo romėnų iki Jūratės ir Kastyčio

Gintaro mitologija: nuo romėnų iki Jūratės ir Kastyčio

Gintaras neabejotinai yra unikalus gamtos kūrinys. Nors primena akmenį, tuo pačiu nėra panašus į nė vieną jų, o gintariniuose lašeliuose sustingę inkliuzai žavi savo saugomomis praeities paslaptimis. Ne veltui gintaras nuo senų senovės žavėjo ne tik jį rinkusius aisčius, bet ir plačiai paskleidė garsą apie Baltijos pajūryje gyvenančias baltų tautas.

Gintaras Senovės Romoje

Senovės Romoje gintaras buvo ypač vertinamas. Čia už nedidelę gintarinę statulėlę tekdavo sumokėti daugiau nei už sveiką vergą, o tais laikais tai buvo itin dideli pinigai. Romėnų turtuoliai vertino Šiaurės aukso grožį ir egzotiškumą, mokslininkai žavėjosi jo fizikinėmis savybėmis. Tiek Senovės Romoje, tiek gimtuosiuose baltų kraštuose buvo tikima, kad gintaras turi teigiamo poveikio sveikatai, ypač medicinoje vertinti gintaro milteliai.

Gintaras minimas ir poeto Ovidijaus užrašytoje antikinio mito apie Faetoną versijoje. Pasakojama, kad Faetonas norėjęs įsitikinti, jog saulės dievas Febas tikrai esąs jo tėvas, tad paprašė leisti jam vieną dieną pasivėžinti Febo Saulės vežimu. Tačiau vežimo jis nesuvaldė ir priartėjęs per arti žemės ją padegė, tad Jupiteris privalėjęs į vežimą paleisti žaibo strėlę, ir Faetonas, įkritęs į Eridano upę, žuvo. Jo motina Klimena ir seserys iš sielvarto įaugo į žemę ir virto medžiais, o nuo medžių šakų ėmė lašėti ašaros. Sukietėjusios nuo saulės karščio jos virsta gintaru ir krenta į upę, o ši plauna gintarus į krantą, kad žmonės jais pasipuoštų.

Lietuviška legenda apie Jūratę ir Kastytį

Lietuvoje pasakojamą Jūratės ir Kastyčio nelaimingos meilės istoriją greičiausiai yra girdėję visi. Pasak legendos, Perkūno duktė undinė Jūratė gyvenusi gintariniuose rūmuose Baltijos jūros dugne, valdžiusi vandenis ir saugojusi žuveles. Kartą, ten kur Šventoji įteka į Baltiją, tinklus užmetė drąsus pajūrio žvejys Kastytis. Jūratė pasiuntė savo undinėles perspėti Kastytį, kad nevalia drumsti jūros vandenų ir gąsdinti jos žuvelių, tačiau žvejys nepasidavė undinių vilionėms ir, nepabūgęs deivės įspėjimų, toliau žvejojo. Jūratė panoro sužinoti, kas toks drįsta nepaklusti jos valiai ir pati iškilo į vandens paviršių. Pamačiusi Kastytį, susižavėjo jo grožiu ir drąsa, o jaunasis žvejys taip pat akimirksniu pamilo Jūratę ir pasidavęs jos kerams apsigyveno gintaro rūmuose jūros dugne.

Įsimylėjėliai trumpai tesidžiaugė savo laime, nes apie Jūratės meilę paprastam mirtingajam sužinojo dievas Perkūnas ir užsirūstinęs nukreipė savo žaibus į gintaro rūmus. Rūmai sutrupėjo, Kastytis žuvo, o Jūratė už bausmę buvo prirakinta prie griuvėsių sienos. Jos rauda tokia gaili ir jaudinanti, kad išjudina net pačias jūros gelmes. Tada vanduo įsisiūbuoja ir išmeta į krantą gintarinių rūmų likučius ir smulkius gintaro gabalėlius – Jūratės ašaras – tyrus ir skaidrius kaip deivės ir mirtingojo žvejo meilė.

Granite įamžinta nelaimingos meilės istorija

Jūratės ir Kastyčio legenda, kaip ir pats gintaras, turi kažkokio amžino žavesio ir gelmės, tad nuolat traukia įvairiausių menininkų dėmesį. Pagal ją sukurta operų, miuziklų, paveikslų, na o 1958 metais dailininkei Nijolei Gaigalaitei kilo idėja atvaizduoti tragišką Jūratės ir Kastyčio meilę granite. Be abejo, skulptūrą kūrė Palangai – šių įsimylėjėlių miestui, – nors ir nežinojo tikslios vietos, kur ji galėtų stovėti.

Jūratės ir Kastyčio skulptūros idėja Palangoje pasirodė patraukli, ir būsimam kūriniui buvo paskirta garbinga vieta priešais jūros tiltą, kur J. Basanavičiaus gatvę kerta Meilės alėja. Tuometinis Palangos vyriausiasis architektas Alfredas Paulauskas ėmėsi projektuoti būsimą legendinių įsimylėjėlių skverą, o Nijolė Gaigalaitė pradėjo eskizuoti skulptūrą. Piešiant Jūratę, pozavo autorės kurso draugės giminaitė, vardu Gailutė. Įspūdingam Kastyčio stotui pozavo keletas asmenų, bet įdomiausia, jog torsui ir veidui pozavo atletiško sudėjimo Palangos gelbėjimo stoties gelbėtojas Rimantas Mickevičius.

1959 metais Nijolė Gaigalaitė užbaigė savo pirmąją skulptūrą, kuri išgarsino jaunos menininkės vardą. 1961 metais užbaigiami skvero įrengimo darbai ir skulptūra atidengiama. Nijolei Gaigalaitei puikiai pavyko granite įamžinti Jūratės ir Kastyčio meilės istorijos grožį, jautrumą ir tragizmą, o architektas Alfredas Paulauskas papildė skulptūros kompoziciją baseinu, neturinčiu griežto geometrinio kontūro, kaip ir pati jūra. 1965 m. nuspręsta šią kompoziciją papildyti architekto Albino Čepio suprojektuotu fontanu – pirmuoju tuometėje Palangoje. Skulptorės ir architektų trio sukūrė fantastišką kompoziciją, kuri netruko tapti vienu iš žinomiausių Palangos miesto simbolių.

 

 



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *