Kelionė prasideda namuose

Kada, kur ir kaip susiformavo gintaras

Kada, kur ir kaip susiformavo gintaras

Baltijos auksas (sukcinitas), dar vadinamas Šiaurės auksu, yra ne vienintelė gintaro rūšis ­– šio pusbrangio akmens randama ne tik mūsų pajūryje, bet ir įvairiuose pasaulio kraštuose. Dėl skirtingo klimato, formavimosi laikotarpio ir medžių rūšių smarkiai skiriasi kitur aptinkamo gintaro amžius ir savybės. Šiame įraše norime jums daugiau papasakoti apie šio gamtos stebuklo kilmę ir savybes.

 

Kaip formavosi gintaras

Ilgus amžius žmones kerėjo ne tik gintaro išvaizda ir naudingosios savybės, bet ir paslaptingas jo atsiradimas. Vieninteliai senovės romėnai, matyt, teisingai spėjo jo kilmę, nes vadino gintarą „sulos akmeniu“ (lot. succinum). Visgi tik prieš kelis šimtmečius ėmė aiškėti jo kilmė, kol XIX a. antrojoje pusėje mokslininkams pavyko galutinai sutarti dėl gintaro kilmės.

Visame pasaulyje gintaras formavosi keturiais etapais. Pirmasis – sakų išsiskyrimas iš medžių. Antrasis – sakai turėjo pakliūti į tam tikrą dirvą: sausą, gerai besivėdinančią, smėlingą, kurioje būtų daug deguonies. Tokiomis sąlygomis sakai tapdavo kietesni ir atsparesni. Trečiasis etapas – sąlytis su vandeniu. Sustingę sakai būdavo išskalaujami iš smėlio ir pernešami į jūrą, kur prasidėdavo paskutinysis gintaro formavimosi etapas – sakų sankaupos jūros dugne pasidengdavo smėlingomis nuosėdomis. Per milijonus metų planetos vandenys ne kartą keitė savo krantus, todėl gintaro randama tiek jūrų dugne, tiek sausumoje.

 

Gintaro amžius ir spalvos

Kaip atrodo Baltijos gintaras žino kiekvienas lietuvis – jam būdingiausi sodrūs gelsvi ir oranžiniai tonai, nors pasitaiko ir balto arba juodo gintaro gabalėlių. Sukcinito formavimosi laikotarpis – prieš 40–50 mln. metų. Japonijoje prieš 85 mln. metų susiformavusiam gintarui būdinga karamelinė spalva, tačiau savo amžiumi jis neprilygsta tam, kuris randamas Libane – čia sustingusių sakų amžius siekia 120­–130 mln. metų. Naujojo Džersio (JAV) gintaras pasižymi labai įvairiais, tačiau daug raudonesniais ir tamsesniais atspalviais nei mūsiškis sukcinitas, o štai Aliaskos gintaras išsiskiria ypatingu skaidrumu ir intensyviais atspalviais – nuo medaus geltonumo iki juodų tonų.

 

 

Inkliuzai – sustingusi priešistorė

Neabejotinai įspūdingiausi ir labiausiai dėmesį prikaustantys yra skaidrūs gintarai su inkliuzais – jie ne tik nepaprastai gražūs, bet ir teikia neįkainojamą, tobulai išsilaikiusią informaciją apie prieš milijonus metų egzistavusią fauną ir florą, klimato sąlygas. Skaidriuose gintaro lašeliuose galima rasti visko: įvairiausių augalų, žiedadulkių, dirvos fragmentų, bakterijų ir mikroorganizmų, tačiau daugiausia dėmesio sulaukia sakuose amžiams įkalinta gyvūnija. Apie 80 % atvejų tai yra nariuotakojai ir sparnuotieji vabzdžiai: vorai, skorpionai, erkės, šimtakojai, tarakonai, maldininkai, termitai, blakės, blusos, musės, uodai, įvairūs drugiai ir skruzdėlės – tai tik maža dalis gintare sustingusios gyvybės, kurią į gintarmedžių mišką priviliojo sakų kvapas. Retais atvejais pasitaiko ir kitokių inkliuzų: kirminų, sausumos moliuskų, būta keletas atvejų, kai gintare randamas driežas, paukščio plunksna ar įvairių žinduolių plaukai. Palangos gintaro muziejuje saugomi du unikalūs pavyzdžiai su smulkaus roplio išnaros likučiais.

 

Pamatykite gyvai

Jei šis įrašas jums pasirodė įdomus, būtinai užsukite į Palangos gintaro muziejų – čia aprašėme tik mažą dalelę gintaro atsiradimo paslapčių, o štai muziejaus ekspozicija ne tik išsamiai pasakoja apie gintaro susidarymo istoriją, jo paplitimą pasaulyje ir įvairias gintaro savybes, bet ir teoriją papildo gyvais pavyzdžiais. Be to, čia saugoma viena įspūdingiausių pasaulyje inkliuzų kolekcija. Jokiais žodžiais neįmanoma perteikti šio stebuklo – jį reikia pamatyti savo akimis.



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *