Kelionė prasideda namuose

Pajūrio gintaro lobiai, 1 dalis: Rekonstruota Juodkrantės gintaro lobio kolekcija

Pajūrio gintaro lobiai, 1 dalis: Rekonstruota Juodkrantės gintaro lobio kolekcija

Jei poilsiausite Kuršių nerijoje ir domitės gintaru ar Lietuvos istorija, būtinai užsukite į Virginijos ir Kazimiero Mizgirių gintaro galeriją-muziejų Nidoje. Čia, lauko ekspozicijoje po stiklu, saugoma rekonstruota Juodkrantės gintaro lobio kolekcija. Ši kolekcija žavi ne tik savo turiniu – įspūdingais gintaro dirbiniais, – bet ir savo pačios atsiradimo istorija.

Juodkrantės lobis buvo rastas XIX a. viduryje, kai Kuršių mariose gilinant laivybos farvaterį ties Juodkrante buvo aptikta gintaro gysla. Du garsūs ir apsukrūs Klaipėdos (tuo metu priklausiusios Vokietijai) pirkliai įsteigė savo vardo bendrovę „W. Stantien& M. Becker“ ir pasisiūlė atlikti vandenų gilinimo darbus mainais už pilnas teises į seklumoje atrastą gintarą. 20 metų bendrovė kasė gintarą , išgaudama jo 30–85 t per metus.

 

Kartu su gintaro žaliava buvo iškasama ir žmogaus apdirbtų gintaro gaminių. Iš pradžių šias „keistenybes“ darbininkai parduodavo ar padovanodavo Juodkrantės poilsiautojams. Tik trečiaisiais gintaro gavybos metais, kai bendrovėje konsultantu pradėjo dirbti geologas prof. Richardas Klebsas, buvo uždrausta pardavinėti šiuos vertingus, maždaug 5000 metų senumo dirbinius.

Tuo metu 650 m nuo Juodkrantės esančioje 2,5 km ilgio Kuršių seklumoje (dabartinėje Gintaro įlankoje), 2–4 m. gylyje buvo rasti ir surinkti 434 gintaro dirbiniai. R. Klebsas ne tik pasirūpino jų išsaugojimu, bet ir 1882 m. išleido knygą „Akmens amžiaus gintaro papuošalai“, kurioje yra kruopštūs 200 gintaro eksponatų aprašymai ir 155 piešiniai. Vėliau kolekcija buvo perduota Karaliaučiaus universitetui, iš kurio saugyklų ji dingo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Iki mūsų dienų išliko tik nedidelė Juodkrantės lobio dalis, karo metais išgabenta į Vokietiją irsaugoma Gotingeno universiteto Geologijos ir paleontologijos muziejuje.

Originalų Juodkrantės lobį sudarė įvairių formų pakabukai: ilgi ir siauri, ovalūs irapskriti, plokšti, stačiakampiai, taisyklingi ir įstrižo pagrindo. Buvo aptikta įdomių sagų – ne tik apskritų ar ovalių, bet netgi laivelių pavidalo. Iškasta ir daugybė įvairiausių karolių ir amuletų. Visgi labiausiai šioje kolekcijoje vertinamos neolito amžiaus gintarinės žmonių ir gyvulių figūrėlės. Yra vaizduojančių moterį, stilizuotą veidą, arklio galvą, įvairius žmogiškus pavidalus su aiškiai išreikštomis kojomis ir rankomis, veidais. Šios vėlyvojo akmens amžiaus Narvos kultūros gintaro figūrėlės laikomos seniausiais plastinio meno Lietuvoje pavyzdžiais ir yra garsios visame pasauly

je.

Labiausiai tyrinėtojus Juodkrantės lobis stebina tuo, kad jį sudaro dirbiniai iš skirtingų laikotarpių ir įvairiausių archeologinių kultūrų – tai nėra būdinga akmens amžiui, kai žmonės nepasižymėjo sėslumu. Tyrinėtojai kelia įvairias hipotezes, kodėl taip nutiko: vieni mano, kad dirbiniai galėjo būti atplauti iš Sembos pusiasalio akmens amžiaus gyvenviečių per pratakas, kurių tuo metu dažnai būdavo Kuršių mariose. Kiti bando įrodyti, kad tai galėjo būti ilgalaikė aukojimo vieta (alkduobė), nes jų vietos dažniausiai nesikeisdavo, o aukas tuo metu buvo įprasta ne deginti, kaip atsiradus žemdirbystei, o skandinti.

Kad ir kas lėmė gintaro dirbinių sankaupą seklumoje prie Juodkrantės, R. Klebso lobį tiesiog privalu pamatyti kiekvienam, besidominčiam mūsų kraštų istorija ir kultūra. Iki Gotingemo nuvykti gali ne kiekvienas, tačiau restauratorės dailininkės Bronės Kunkulienės dėka galime apžiūrėti meistriškai atkurtą Juodkrantės lobio kolekciją Nidoje, Mizgirių gintaro galerijoje-muziejuje.



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *