Kelionė prasideda namuose

Pajūrio gintaro lobiai, 2 dalis: Palangos ir Šventosios lobiai Gintaro muziejuje

Pajūrio gintaro lobiai, 2 dalis: Palangos ir Šventosios lobiai Gintaro muziejuje

Praeitą kartą pristatėme vieną iš Neringos perlų su įdomia atsiradimo istorija – Juodkrantės gintaro lobį. Šiandien kviečiame parkeliauti atgal į žemyną ir pasidairyti po Palangos ir Šventosios apylinkes.

Tikime, kad kiekvienas žino Palangos gintaro muziejų. Tikriausiai dauguma mūsų ten esame buvę bent vieną kartą gyvenime (jei dar nebuvote, būtinai užsukite – kaip gi kitaip galėsite draugams iš užsienio patarti, ar ten verta apsilankyti?). Na, o jau buvusiems turime klausimą: kiek gintaro lobių yra saugoma Palangos gintaro muziejuje? Teisingas atsakymas yra du – Palangos ir Šventosios. Ir kitaip nei Nidoje, čia galėte pamatyti ne gintaro lobių rekonstrukcijas, o originalius radinius.


Palangos gintaro lobis

Palangos gintaro lobį 1905–1907 m. sukaupė grafas Feliksas Tiškevičius, surinkęs į vieną kolekciją neolito ir geležies amžiaus dirbinius, kurie buvo atrasti kasant gintarą pajūrio pelkėse. Dalį kolekcijos (apie 149 dirbinius) grafas padovanojo Vilniaus mokslo bičiulių draugijai 1908 m., o šiandien didžioji dalis šių eksponatų saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Toliau F. Tiškevičiaus kaupti archeologiniai gintaro radiniai buvo eksponuojami Paryžiuje ir įvairiuose muziejuose Lietuvoje, kol 1963 m. 148 dirbinai buvo perkraustyti į Palangos gintaro muziejų, kur galite juos pamatyti ir šiandien.

Palangos lobį sudaro eksponatai, kaip spėjama, atrasti Palangos ir Šventosios apylinkių durpynuose. Dalis dirbinių būdingi neolito laikotarpiui: skridiniai su taškeliais ornamentuotu paviršiumi, sagos su V formos skylutėmis, vamzdelinių karolių ruošiniai, tipiški neolito laikotarpio kabučiai. Vienas jų – išskirtinis, vaizduoja žmogų ir yra labai panašus į Juodkrantės lobio figūrėles. Kartu su akmens amžiaus medžiaga eksponuojamas neaiškios kilmės bei laikmečio gintarinis dirbinys – dubenėlis-geldelė, kuri stebina tuo, kad yra labai panaši į Didžiojoje Britanijoje rastus bronzos amžiaus Vesekso kultūros dirbinius. Kiti F. Tiškevičiaus kolekcijos dirbiniai – įvairiaformiai gintaro karoliai bei verpstukai – priskiriami vėlyvajam geležies amžiui.

Šventosios gintaro lobis

Taip pat Palangos gintaro muziejuje saugoma ne tokia gausi, bet įdomią ankstyvojo, viduriniojo ir vėlyvojo neolito istoriją pasakojanti Šventosios lobio kolekcija, kurią sudaro 66 gintaro eksponatai. Tūkstančius metų siekiantys gintaro dirbiniai
Šventosios apylinkėse buvo atrasti 1966 m., kai Šventosios žvejys ir kraštotyrininkas Mikelis Balčius mokslininkams pranešė, kad šviežiai išraustuose melioracijos grioviuose aptiko gintaro dirbinių ir kitų archeologinių radinių.

Beveik dešimtmetį truko archeologės hab. dr. Rimutės Rimantienės vadovaujami archeologiniai kasinėjimai. Kelių kilometrų ruože tarp Palangos ir Šventosios aptiktos maždaug 5000 m. senumo pirmųjų pajūrio gyventojų stovyklavietės. Čia rasta garsioji 44 cm ilgio apeiginė lazda iš rago, kurią puošia meistriškai išdrožinėta briedžio galva, o surinkti gintaro dirbiniai ir ruošiniai bei įvairūs darbo, žūklės, apeiginiai reikmenys byloja apie savitą žvejų ir gintaro rinkėjų bendruomenę. Dauguma archeologinių radinių iš Šventosios iškeliavo į Vilniuje esantį Lietuvos nacionalinį dailės muziejų, tačiau gintaro dirbinius galima pamatyti Palangoje.

Šventosios gintaro kolekcija unikali tuo, kad šalia neolito Narvos kultūrai būdingų radinių, pasižyminčių tikslia geometrine forma ir kruopščia apdaila, buvo aptikta ir naujesnių gintaro pavyzdžių. Apie kintantį senovės pajūrio žmonių skonį byloja rasti naujo pobūdžio papuošalai – beveik neapdirbti gintaro gabaliukai su pragręžtomis skylutėmis pakabinimui. R. Rimantienės teigimu, tokie gintaro dirbiniai tapo populiaresni tik vėlesnėse, Pamarių kultūros laikotarpio gyvenvietėse.

2013 m. buvo atnaujinti Šventosios apylinkių archeologiniai kasinėjimai. Šį sykį mokslininkai kasinėja į Šiaurę nuo Šventosios žiočių ir džiaugiasi gausiais radiniais, keičiančiais požiūrį į Lietuvos pajūrio istoriją. Taigi, gintaro pasakojimas dar tikrai nesustingo kaip inkliuzas – archeologai dirba, o mums belieka nepamiršti, kad muziejai yra gyvi bei nuolat pildomi naujais eksponatais ir dar nepasakotomis istorijomis.

 

 



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *