Kelionė prasideda namuose

Gintaro kelionės pradžia

Gintaro kelionės pradžia

kartu atraskime Šiaurės aukso paslaptis

Kada, kaip ir kur rinkti gintarą?

Kada, kaip ir kur rinkti gintarą?

Dauguma mūsų, atvažiavę prie jūros, nors kartą esame ieškoję gintaro ar bent jau netyčia aptikę smulkų jo gabalėlį. Radus tą vieną smulkią Šiaurės aukso kruopelę, atrodo nesuvokiama, iš kur randasi tokia gausybė gintaro dirbinių. Tiesa ta, kad su gintaru yra panašiai kaip su grybais – […]

Akmens amžiaus palikimas Nidoje – Penkių kalvelių gyvenvietė

Akmens amžiaus palikimas Nidoje – Penkių kalvelių gyvenvietė

Šylant orams Kuršių nerija sulaukia vis daugiau lankytojų, o dauguma poilsiautojų traukia į Nidą. Kol dar per šalta maudynėms, siūlome įprastus pasivaikščiojimus gamtoje pakeisti keleto valandų trukmės pažintine ekskursija ir susipažinti su akmens amžiaus gyvenviete. Tam reikės aplankyti du objektus: pačios gyvenvietės vietą ir Kuršių […]

Lietuviškasis gintaro Luvras – Palangos gintaro muziejus

Lietuviškasis gintaro Luvras – Palangos gintaro muziejus

Lietuvos dailės muziejui priklausantis Palangos gintaro muziejus neabejotinai patenka į lankomiausių Lietuvos kultūrinių objektų viršūnę – jame nors kartą esame buvę daugelis mūsų ir, turbūt, visi, nors kartą lankęsi Palangoje, yra ėję pažiūrėti ančių ir gulbių priešais esančiame žavingame tvenkinyje.

Visgi norisi paklausti: kada paskutinį kartą čia lankėtės? Jei niekada ­– būtinai užpildykite šią spragą, nes tai – vienas gražiausių muziejų Lietuvoje. Na, o jei paskutinį kartą buvote iki 2015-ųjų, sugrįžkite vėl, nes po rekonstrukcijos muziejus pasipildė naujomis kolekcijomis ir tapo dar patrauklesnis bei patogesnis lankytojams. Tačiau apie viską nuo pradžių.

 

Grafo Felikso Tiškevičiaus dvaras

Grafas Feliksas Tiškevičius neabejotinai laikytinas viena žymiausių Palangos istorinių ir kultūrinių figūrų. Būtent jam palangiškiai gali padėkoti už tai, kaip išaugo kurortas: grafas statė naujas vilas, finansavo Palangos bažnyčios statybas, suteikė patalpas mokyklai ir gimnazijai. Jis pastatė kurhauzą ir pasirūpino, kad šis taptų aukšto lygio pramogų centru, o 1897–1902 m. netoli Birutės kalno grafo užsakymu iškilo nauji dvaro rūmai su prancūzų parkų architekto-dendrologo Eduardo Fransua Andrė suprojektuotu parku.

Grafas F. Tiškevičius aistringai domėjosi gintaru. Pasakodami apie Palangos lobį jau minėjome, kad būtent grafas užsakė kasinėjimus Baltijos pajūryje, kurių metu buvo surinta unikali senovės gintarinių papuošalų kolekcija, ypač gerai įvertinta 1900 m. Paryžiaus parodoje. Taigi, nenuostabu, kad 1963 m. įkurtam Palangos gintaro muziejui buvo pasirinktos būtent grafo F. Tiškevičiaus dvaro patalpos.

Dėl milžiniško grafo indėlio Palangos miestui ir lietuviškam gintarui, pirmasis muziejaus aukštas skirtas Tiškevičių istorijai. Čia žavi istoriniai rūmų interjerai autentiškai įrengtose erdvėse: hole, Renginių salėje, Grafienės ir Jaunojo grafo kabinetuose, Didžiajame, Mažajame ir Mėlynajame salonuose. Šiose patalpose atkurta autentiška XVIII a. pab.–XIX a. pr. aristokratų rezidencijos aplinka, eksponuojami ir meno kūriniai iš grafų Tiškevičių, ir kitų to meto privačių Lietuvos didikų kolekcijų.

 

Viena didžiausių gintaro ekspozicija pasaulyje

Antrajame muziejaus aukšte susipažinsite su gintaro susidarymo procesu, gavyba, apdirbimu, istoriniais prekybos keliais ir išvysite unikalią gintaro ekspoziciją, kurią sudaro daugiau nei 30 tūkstančių eksponatų. Tai neabejotinai yra viena didžiausių gintaro ekspozicijų pasaulyje – tikras gintaro Luvras, į kurį galima patekti vos už 3 eurus arba išvis nemokamai.

Didžiausia muziejaus gintarinė pažiba – „Saulės akmuo“ – beveik apvalus, žmogaus galvos dydžio gintaro gabalas. Šį 3,526 kg sveriantį, 19,7 cm aukščio, 21,3 cm ilgio ir 15 cm pločio tamsiai getonos spalvos unikalų gintaro luitą Lietuvos dailės muziejui 1969 metais padovanojo tautodailininkas Kostas Toleikis.

2015 m. muziejus buvo rekonstruotas ir ekspoziciją papildė archeologiniai eksponatai, buvo atnaujinta inkliuzų kolekcija bei visiškai nauja gintaro morfologijos ekspozicija. Muziejuje vyksta įvairūs edukaciniai užsiėmimai. Taip pat įdiegta keletas naujovių: nuolatinėje ekspozicijoje lankytojai gali nemokamai pasinaudoti planšetiniais kompiuteriais, kuriuose įdiegtas audiogidas lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų, rusų ir lietuvių gestų kalbomis. Arba galite parsisiųsti gido programėlę į savo telefoną. Tiesą sakant, su ja galite virtualiai apžiūrėti eksponatus neiškeldami kojos iš namų, bet jokia vaizdinė medžiaga neatstoja to, ką galima pamatyti gyvai.

Taigi, kada susitiksime Palangos gintaro muziejuje?

Gražios, smagios ir prasmingos gintarinės Velykos pajūryje

Gražios, smagios ir prasmingos gintarinės Velykos pajūryje

Jau greitai sėsime prie stalo su artimaisiais švęsti Velykų. Kaip ir kasmet, bus džiaugsmingų susitikimų, vienas kitas įsisenėjęs kivirčas, vaišės, kurių užtektų trims giminėms pavaišinti ir tradiciškai išdažyti margučiai. Velykoms ruošiasi ir Palangos miestas. Velykinių margučių alėja ir gintarinis kiaušinis Palangoje apie artėjantį pavasarį ir […]

Gintaro mitologija: nuo romėnų iki Jūratės ir Kastyčio

Gintaro mitologija: nuo romėnų iki Jūratės ir Kastyčio

Gintaras neabejotinai yra unikalus gamtos kūrinys. Nors primena akmenį, tuo pačiu nėra panašus į nė vieną jų, o gintariniuose lašeliuose sustingę inkliuzai žavi savo saugomomis praeities paslaptimis. Ne veltui gintaras nuo senų senovės žavėjo ne tik jį rinkusius aisčius, bet ir plačiai paskleidė garsą apie […]

„Palangos stinta“: apie šventę, jos sumanytojus ir Gintarinę stintą

„Palangos stinta“: apie šventę, jos sumanytojus ir Gintarinę stintą

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį palangiškiai atšventė linksmai ir skaniai. Po išskirtinės Vasario 16-osios minėjimo renginių, vasario 17–18 d., minias gerai nusiteikusių lankytojų pritraukė agurkais kvepianti tradicinė „Palangos stinta“.

Šios šventės datą padiktavo pati gamta, kadangi Lietuvoje stinta pagaunama tik kartą per metus – vasario mėnesį, kai atplaukia neršti prie Baltijos krantų. Pajūrio žvejai vieningai sutaria, kad stinta skani tik šviežia ir pagauta prieš nerštą – išneršusi žuvis tampa nebeskani.

Nors anksčiau stinta buvo menkai žinoma gyvenantiems toliau nuo jūros, žvejų šeimos ją mėgo turbūt visada. Greičiausiai tam įtakos turėjo žuvies sezoniškumas – tik kartą per metus valgomas patiekalas sunkiai atsibosta. Tačiau didžiausias šio lietuviško delikateso išskirtinumas yra jokiai kitai žuviai nebūdingas šviežių agurkų kvapas ir tai, kad šią žuvį galima ruošti įvairiausiais būdais.

„Palangos stintos“ svečiai turėjo progą išragauti visus tradicinius ir netradicinius receptus. Mugėje buvo siūloma paskanauti miltuose apvoliotos keptos stintos, vytintos, rūkytos, marinuotos ar ant grilio keptos žuvies, žvejai gyrė savo tradicinę žuvienę. Įprastus receptus vis dažniau papildo ir įvairiausi kulinariniai eksperimentai – šventės istorijoje yra buvę rytietiškai paruoštos stintos, stinta įdarytų cepelinų ir kitokių netikėtumų.

Palangos žvejai, šventės pradininkai, pasirūpino, kad „Palangos stinta“ būtų gerokai daugiau nei vien sezoninės žuvies ragautuvės. Kasmet lankytojų laukia ir jau tradicinėmis tapusios, ir naujos pramogos. Prie Palangos tilto vyksta meškeriojimo varžybos ir sveikuolių maudynės jūroje, koncertai, stintos barbekiu čempionatas, o Basanavičiaus gatvėje kvapais ir spalvomis vilioja mugė, meno kolektyvų pasirodymai. Ypač smagios ir daug dėmesio sulaukia žvejiškos rungtys: inkaro laikymo, valties tempimo, stintų valgymo ir panašios. Čia netrūksta nei geros nuotaikos, nei skanios žuvies, tad nenuostabu, kad per penkiolika metų „Palangos stinta“ išaugo į milžinišką renginį, kuris į pajūrį pritraukia daugiau svečių nei karščiausi vasaros savaitgaliai.

Stintų ordinas

 Šiandien tokią populiarią ir spalvingą stintų šventę prieš penkiolika metų sumąstė užkietėjęs žvejys Klaidas Pakutinskas. Viskas prasidėjo nuo noro šių žuvų nerštą paversti švente ne tik sau, bet ir kitiems. Keletą metų į organizatorius buvo žiūrima kreivokai, nepatikliai, o „Palangos stinta“ nesulaukė didelio populiarumo – tuo metu Lietuvos pajūris šaltuoju sezonu užmigdavo giliu žiemos miegu, tad renginys gatvėje spaudžiant speigui buvo kažkas labai neįprasto.

Entuziastų ir palaikančiųjų būrelis pamažu augo, gatvėje kepamos stintos kvapas viliojo praeivius, kasmet prisigalvota naujų pramogų, kol galiausiai „Palangos stinta“ išaugo į vieną populiariausių ir daugiausiai lankytojų sutraukiančių renginių Lietuvoje. Praėjus devyneriems metams, kai „Palangos stintą“ jau drąsiai buvo galima vadinti tradiciniu renginiu, buvo įkurtas Stintų ordinas, tapęs spalvingu šventės akcentu.

Ko jau ko, o humoro jausmo Stintų ordino nariams tikrai netrūksta, nes jų tikslas – įkvėpti daugiau linksmos dvasios „Palangos stintos“ šventei bei garsinti stintos vardą. Ordinas turi savo pilį – restoraną „Molinis ąsotis“, priklausantį ordino magistrui ir „Palangos stintos“ tėvu vadinamam Klaidui Pakutinskui. Taip pat ordinas turi savo maršalą ir kanclerį, jam priklauso daugybė riterių. Tegu pavadinimai neklaidina – šis ordinas neturi nieko bendro su kariškiais. Stintų ordino maršalo ir šios idėjos autoriaus Gintaro Sičiūno žodžiais tariant, „tai – gurmanų struktūra, tad ir riterių šventinimo įrankis yra ne kalavijas, o samtis.“

Gintarinė stinta

Dešimtosios „Palangos stintos“ proga Stintų ordino riteris, tautodailininkas Albertas Bukauskas pagamino 2 m ilgio gintarinę stintą. Žuvies skulptūros ilgis pasirinktas neatsitiktinai – vidutinės stintos ilgis yra 20 cm, tad 2 m stinta simbolizavo ir šventės dešimtmetį, ir tai, kad per 10 metų šventė išaugo dešimteriopai.

5,5 kg gintaro inkrustuota stinta puošia Stintų ordino pilį – restoraną „Molinis ąsotis“. Kiekvienais metais „Palangos stintos“ metu stinta pakabinama lauke, kad matytųsi iš gatvės, o kitu metų laiku ją galima pamatyti užėjus į vidų. Ordino nariai išdidžiai tvirtina – kas ją priliečia, tą sėkmė žvejyboje lydi visus metus.

Kviečiame visus aplankyti ir paliesti gintarinę stintą. Jei esate žvejys ­– blogiau nuo to tikrai nebus, o jei žvejyba jums nerūpi, bet mėgstate stintas ir mielai apsilankote „Palangos stintoje“, nepasidrovėkite padėkoti tiems, kurie išpopuliarino agurkais kvepiančią žuvį ir sukūrė nuostabią šventę ne tik visai Lietuvai, bet ir kaimyninėms šalims.

 

Senovės pėdsakai Palangoje ir Šventojoje

Senovės pėdsakai Palangoje ir Šventojoje

Vis daugėja žmonių, pamėgusių Lietuvos pajūryje lankytis šaltuoju metų laiku. Gerokai tuštesnis nei vasarą, šis kraštas vilioja savo ramybe, tuščiais paplūdimiais pasivaikščiojimams, žiemišku gamtos grožiu bei jausmu, tartum ore tvyro kažkokia paslaptis. O paslapčių Lietuvos pajūris tikrai turi – nemaža dalis jų vis dar glūdi […]

Pajūrio gintaro lobiai, 2 dalis: Palangos ir Šventosios lobiai Gintaro muziejuje

Pajūrio gintaro lobiai, 2 dalis: Palangos ir Šventosios lobiai Gintaro muziejuje

Praeitą kartą pristatėme vieną iš Neringos perlų su įdomia atsiradimo istorija – Juodkrantės gintaro lobį. Šiandien kviečiame parkeliauti atgal į žemyną ir pasidairyti po Palangos ir Šventosios apylinkes. Tikime, kad kiekvienas žino Palangos gintaro muziejų. Tikriausiai dauguma mūsų ten esame buvę bent vieną kartą gyvenime […]

Pajūrio gintaro lobiai, 1 dalis: Rekonstruota Juodkrantės gintaro lobio kolekcija

Pajūrio gintaro lobiai, 1 dalis: Rekonstruota Juodkrantės gintaro lobio kolekcija

Jei poilsiausite Kuršių nerijoje ir domitės gintaru ar Lietuvos istorija, būtinai užsukite į Virginijos ir Kazimiero Mizgirių gintaro galeriją-muziejų Nidoje. Čia, lauko ekspozicijoje po stiklu, saugoma rekonstruota Juodkrantės gintaro lobio kolekcija. Ši kolekcija žavi ne tik savo turiniu – įspūdingais gintaro dirbiniais, – bet ir savo pačios atsiradimo istorija.

Juodkrantės lobis buvo rastas XIX a. viduryje, kai Kuršių mariose gilinant laivybos farvaterį ties Juodkrante buvo aptikta gintaro gysla. Du garsūs ir apsukrūs Klaipėdos (tuo metu priklausiusios Vokietijai) pirkliai įsteigė savo vardo bendrovę „W. Stantien& M. Becker“ ir pasisiūlė atlikti vandenų gilinimo darbus mainais už pilnas teises į seklumoje atrastą gintarą. 20 metų bendrovė kasė gintarą , išgaudama jo 30–85 t per metus.

 

Kartu su gintaro žaliava buvo iškasama ir žmogaus apdirbtų gintaro gaminių. Iš pradžių šias „keistenybes“ darbininkai parduodavo ar padovanodavo Juodkrantės poilsiautojams. Tik trečiaisiais gintaro gavybos metais, kai bendrovėje konsultantu pradėjo dirbti geologas prof. Richardas Klebsas, buvo uždrausta pardavinėti šiuos vertingus, maždaug 5000 metų senumo dirbinius.

Tuo metu 650 m nuo Juodkrantės esančioje 2,5 km ilgio Kuršių seklumoje (dabartinėje Gintaro įlankoje), 2–4 m. gylyje buvo rasti ir surinkti 434 gintaro dirbiniai. R. Klebsas ne tik pasirūpino jų išsaugojimu, bet ir 1882 m. išleido knygą „Akmens amžiaus gintaro papuošalai“, kurioje yra kruopštūs 200 gintaro eksponatų aprašymai ir 155 piešiniai. Vėliau kolekcija buvo perduota Karaliaučiaus universitetui, iš kurio saugyklų ji dingo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Iki mūsų dienų išliko tik nedidelė Juodkrantės lobio dalis, karo metais išgabenta į Vokietiją irsaugoma Gotingeno universiteto Geologijos ir paleontologijos muziejuje.

Originalų Juodkrantės lobį sudarė įvairių formų pakabukai: ilgi ir siauri, ovalūs irapskriti, plokšti, stačiakampiai, taisyklingi ir įstrižo pagrindo. Buvo aptikta įdomių sagų – ne tik apskritų ar ovalių, bet netgi laivelių pavidalo. Iškasta ir daugybė įvairiausių karolių ir amuletų. Visgi labiausiai šioje kolekcijoje vertinamos neolito amžiaus gintarinės žmonių ir gyvulių figūrėlės. Yra vaizduojančių moterį, stilizuotą veidą, arklio galvą, įvairius žmogiškus pavidalus su aiškiai išreikštomis kojomis ir rankomis, veidais. Šios vėlyvojo akmens amžiaus Narvos kultūros gintaro figūrėlės laikomos seniausiais plastinio meno Lietuvoje pavyzdžiais ir yra garsios visame pasauly

je.

Labiausiai tyrinėtojus Juodkrantės lobis stebina tuo, kad jį sudaro dirbiniai iš skirtingų laikotarpių ir įvairiausių archeologinių kultūrų – tai nėra būdinga akmens amžiui, kai žmonės nepasižymėjo sėslumu. Tyrinėtojai kelia įvairias hipotezes, kodėl taip nutiko: vieni mano, kad dirbiniai galėjo būti atplauti iš Sembos pusiasalio akmens amžiaus gyvenviečių per pratakas, kurių tuo metu dažnai būdavo Kuršių mariose. Kiti bando įrodyti, kad tai galėjo būti ilgalaikė aukojimo vieta (alkduobė), nes jų vietos dažniausiai nesikeisdavo, o aukas tuo metu buvo įprasta ne deginti, kaip atsiradus žemdirbystei, o skandinti.

Kad ir kas lėmė gintaro dirbinių sankaupą seklumoje prie Juodkrantės, R. Klebso lobį tiesiog privalu pamatyti kiekvienam, besidominčiam mūsų kraštų istorija ir kultūra. Iki Gotingemo nuvykti gali ne kiekvienas, tačiau restauratorės dailininkės Bronės Kunkulienės dėka galime apžiūrėti meistriškai atkurtą Juodkrantės lobio kolekciją Nidoje, Mizgirių gintaro galerijoje-muziejuje.

Gintaro kelionės pradžia: kartu atraskime Šiaurės aukso paslaptis

Gintaro kelionės pradžia: kartu atraskime Šiaurės aukso paslaptis

Gintaras, dar kitaip vadinamas Šiaurės auksu, yra tai, kas mūsų kraštą garsino tūkstantmečius dar prieš atsirandant vardui Lietuva. Jis buvo pirmasis mūsų ambasadorius, skleidęs žinią apie baltų kraštus toli besidriekiančiais prekybos keliais. Gintaras buvo svarbiausias ir labiausiai vertinamas mainų prekybos objektas. Manoma, kad būtent dėl […]