Kelionė prasideda namuose

Senovės pėdsakai Palangoje ir Šventojoje

Senovės pėdsakai Palangoje ir Šventojoje

Vis daugėja žmonių, pamėgusių Lietuvos pajūryje lankytis šaltuoju metų laiku. Gerokai tuštesnis nei vasarą, šis kraštas vilioja savo ramybe, tuščiais paplūdimiais pasivaikščiojimams, žiemišku gamtos grožiu bei jausmu, tartum ore tvyro kažkokia paslaptis. O paslapčių Lietuvos pajūris tikrai turi – nemaža dalis jų vis dar glūdi po žeme.

Smėlingas Lietuvos pajūris kaip magnetas traukia archeologus, ieškančius istorijos pėdsakų. Žymiausia jų – habil. dr. Rimutė Rimantienė, tyrinėjusi Baltijos pakrantes aštuntajame dešimtmetyje. Jos vadovaujamų ekspedicijų atlikti kasinėjimai ir tyrimai buvo ypač nuoseklūs bei reikšmingi formuojant požiūrį į pajūrio istoriją. Visgi per kelis dešimtmečius užaugo nauja ambicingų archeologų karta, kuri grįžo tęsti žymiosios mokslininkės darbo. Pasitelkę itin modernias technologijas, Gyčio Piličiausko vadovaujami Lietuvos istorijos instituto archeologai šiandien ne tik pildo, bet ir perrašinėja Lietuvos pajūrio istoriją.

Šiandien mokslininkai yra įsitikinę, kad priešistoriniais laikais žmonės nuolat gyveno kone visame pajūrio ruože tarp Šventosios ir Palangos. Čia archeologai aptiko daugybę 5000 metų senumo žmonių stovyklaviečių, o kai kurie radiniai siekia net 4000 m. pr. Kr. Kruopščiai kasinėjimus vykdžiusios R. Rimantienės ir G. Piličiausko organizuotos ekspedicijos čia atrado dešimtis tūkstančių įvairiausių neolito artefaktų: nuo puodų šukių, įvairių gintaro dirbinių ir ruošinių iki įvairiausių žūklės ir medžioklės reikmenų, akmeninių ir titnaginių ginklų. Dauguma radinių iškeliavo į Lietuvos nacionalinį dailės muziejų Vilniuje, o gintaro lobis (apie jį rašėme anksčiau) saugomas Palangos gintaro muziejuje.

Tyrinėjimai atskleidė, kad pajūryje gyventa itin savitos žvejų ir gintaro rinkėjų bendruomenės. Kraštovaizdis anuomet buvo visiškai kitoks nei šiandien – Šventosios upė per tūkstančius metų ne kartą keitė savo vagą, o vietoje dabartinių smėlio kopų kadaise plytėjo pelkės ir tyvuliavo daugybė lagūninių ežeriukų. Visi archeologai sutaria, kad lagūnose būdavo žvejojama, tačiau skiriasi nuomonės, ar gyvenvietėms žmonės rinkdavosi tik paupį, ar kurdavosi ir prie ežerėlių. Daugybė žmonių gyvenviečių liekanų yra atrasta ir Baltijos jūros dugne net už 20 km nuo dabartinio kranto – jūros lygis per tūkstančius metų stipriai pakilo ir tebekyla ligšiol. Taip pat manoma, kad prieš kelis tūkstančius metų Baltijos pajūrį buvo nusiaubusi cunamio banga – tai galėjusi būti priežastis, kodėl giliai po žeme glūdi gintaro ruošinių lobiai, o visame pajūryje prie Šventosios nerasta nė vieno akmens amžiaus kapinyno, nors žmonės čia beveik be jokių pertraukų gyveno nuo akmens iki bronzos amžiaus.

Modernia technika ištyrus gyvenvietėse aptiktus kaulus paaiškėjo, kad didžiausią neolito žmonių raciono dalį sudarė gėlavandenės žuvys, tuomet – ruoniai ir tik po to – miško žvėrys. Nustatyta, kad ruoniai buvo vienas svarbiausių pragyvenimo šaltinių. Juos medžiodami žmonės apsirūpindavo ir maistu, ir kailiais aprangai, ir taukais lempoms. Taip pat pagal Lietuvos pajūriui nebūdingus radinius sprendžiama, kad vietos gyventojai palaikė glaudžius ryšius su gerokai šiauriau gyvenusiomis bendruomenėmis: aptiktas šiaurės kraštams būdingas iš skalūno pagamintas kirvis, į Lietuvos pajūrį greičiausiai patekęs per mainus.

Beje, R. Rimantienės ekspedicija šiose vietovėse atrado įspūdingą 5000 metų senumo, 2 m aukščio medinį stulpą su išskaptuota pelėdos bruožų deivės kauke. Juo remdamiesi menininkai išdrožė baltų dievus simbolizuojančius stulpus, kuriuos galima pamatyti Žemaičių alkoje. Tai 1998 m. atstatyta pagoniška šventvietė su paleoastronomine observatorija. Saulei leidžiantis į jūrą, pagal stulpų metamus šešėlius galima apskaičiuoti kalendorinių švenčių datas. Nors originali alka XV a. stovėjo ant Birutės kalno Palangoje, atstatyta šventvietė įkurdinta Šventojoje. Žemaičių alka apeigoms naudojama ir šiandien, čia rengiamos pagoniškos apeigos, pritraukiančios ir baltų tikėjimo sekėjus, ir tiesiog smalsaujančius keliauninkus. Gal kada užsuksite ir jūs?

 



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *